Laukinių gamtinių išteklių išsaugojimas, atkūrimas ir praturtinimas.

Saugant gamtą.

Kaip gamtos turtai keičiasi priklausomai nuo žemės naudojimo © Chris Heward/GWCT.

Gamtinių teritorijų ir esančių procesų apsauga ir tvarkymas yra svarbūs, kai yra daromas didelis gamtai spaudimas. Prieglobsčių vietos yra ypatingai svarbios toms rūšims, kurios smarkiai nyksta ekosistemose, tad tokios teritorijos yra rezervas rūšių atkūrimui. Rūšių gerovė nepaliestose teritorijose, kurios dar yra išlikusios, kai kuriose tropikų šalyse ji yra užtikrinta ir gali nereikalauti atkūrimo priemonių. Be tokių teritorijų, organizmų ir ekosistemų apsaugai yra svarbi pastovi ilgalaikė apsauga bei saugomos teritorijos yra apsuptos apsaugos zonomis ir yra sujungtos ekologiniais koridoriais tarpusavyje ir su vietovėmis, kur yra nedidelis žmogaus įsikišimas, taip suformuojant ekosistemų mozaiką. Jeigu gamtiniai rezervatai ir draustiniai tampa salomis tarp intensyviai naudojamų žemių, jiems yra rizika, kad bus užteršti taršalais arba bus nepasiekiami vandens ir maisto šaltiniai, dėl to, tokiais atvejais, jie tampa mažiau tinkami retų rūšių apsaugai. Teritorijų zonavimas taip pat padeda gyventojams organizuoti apsaugą vietiniame lygmenyje ir tai yra patrauklu turistams, kuriems nebereikia mokėti už keliones į toliau esančias gamtiniu požiūriu vertingas teritorijas. Namibijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Zimbabvėje didelės teritorijos yra tvarkomos ir rūšys saugomos už nacionalinių parkų ribų, kartais geriau nei juose, o prie to prisideda medžioklės ir gamtos stebėjimo turizmas. Toks teritorijų zonavimas yra tinkamas tokioms rūšims, kurias vietiniai gyventojai pakenčia tik dėl to, kad jų padaroma žala yra kompensuojama iš medžioklės ir lankytojų pajamų. Tai yra gerai, nes yra atnešama nauda.

Atkuriant ir turtinant gamtą.

Pakrančių mangrovių atkūrimas, photo © Marco Quesada.

Nepaisant gautų pasiekimų išsaugant 15% žemių visame pasaulyje, žmonių naudojamos ekosistemos ir toliau degraduoja, o nemažai rūšių toliau nyksta vietiniame lygmenyje dėl žmonių vartojimo gamtos išteklius maistui ir įvairių medžiagų gaminimui. Problemas, kurias sukelia žmonių infrastruktūros kūrimas, tokių kaip kelių tiesimas, užtvankų statymas, elektros linijų ir vėjo jėgainių statymas, galima sumažinti, jeigu pasinaudosime tinkamomis žiniomis. Jeigu gamtosaugos problemas sukelia buveinių sunaikinimas, jas galima išspręsti pakeitus žemėnaudą, o dėl to laimi ir žemės, miškų, sodininkystės ūkiai, o tai padaro didelę įtaką gamtos praturtinimui. Geru pavyzdžių gali pasitarnauti inkilų ir kitų dirbtinių lizdaviečių kūrimas paukščiams, prieglaudų darymas vabalams, apsauginių juostų įrengimas agrarinėse žemėse, taip pat žemėnaudos diversifikacija. Vis tik daugiau pastangų reikia įdėti "ekologiniam susitaikymui" ir jo integravimui į žemėnaudą (įskaitant miestus) ir infrastruktūros vystymą.

Jeigu gamtoje surinkti produktai maistui siejasi su ankstesniu darnaus naudojimo lygiu, ypač mėsa, kuri skirta augančių miestų rinkai, yra svarbu sutarti su bendruomenėmis apie apsaugos priemones, kurios remiasi mokslo ir tradicinėmis žiniomis. Platus gamtos apsaugos priemonių taikymas yra stabdomas vietinių bendruomenių, kurios nenori prisiimti atsakomybės ekosistemų tvarkyme vietiniame lygmenyje ("ekosisteminiu požiūriu"), o tai yra dėl įsitikinimų, kad vystymui geriausia išeitis yra nusistatymas prieš, negu ekosistemų tvarkymas ir atkūrimas, kompensuojant žmogaus poveikį. Nors atkūrimo procesai plačiai minimi oficialiose strategijose, įgyvendinimas dar yra silpnoji vieta. Gamtos atkūrimui vyriausybės ir kitos jų institucijos reikalauja stiprios kooperacijos tiek su vietiniais gyventojais, tiek ir su suinteresuotais asmenimis, siekiančiais išsaugoti žemę ir gamtą. Suinteresuotieji asmenys gali suvaidinti svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, kaip plėšriųjų paukščių specialistai teikia pasiūlymus paukščiams nepavojingų elektros linijų tiesimui, o paukščių stebėtojai padeda surasti paukščiams nepavojingas vietas statyti vėjo jėgaines.

Miesto ekosistemos.

Augalų įvairovė taip pat didina gyvūnų įvairovę © Jamesteohart/Shutterstock.

Gamtinių vertybių išsaugojimas ir atkūrimas turi apimti ne tik kaimiškas, bet ir miestų teritorijas, nes visi yra priklausomi nuo gamtos, kaip maisto šaltinio, gryno oro ir stabilaus klimato. Sodai, parkai, "žalieji plaučiai" ir kiti žalieji plotai, stabdo miestų plėtrą, o tai atneša naudos, nes žmonių paslaugų ir kitų veiklų valdymas yra reikalingas visur. Be to, miestiečiai dažnai lankosi kaimiškose vietovėse ir turi suprasti gamtą, kad suteiktų naudos kaimų gyventojams.